...................................................................
- Beveik mėnesį esate ''laisvas žmogus''. Kaip jaučiatės?
Kol kas dar nesupratau, kad baigiau tenisininko karjerą, nes kai 25 metus užsiiminėji vienu ir tuo pačiu ne taip jau lengva persiorientuoti. Paprastai šiuo metu aš jau važiuočiau į Ispaniją, bet dabar man nereikia niekur skubėti. Taip gerai, kad galima ramiai papusryčiauti o ne strimgalviais lėkti į treniruotes.
- Bet miestas Maskva, ne ta vieta, kur galima pailsėti?
Jeigu aš nieko neveikčiau turbūt pasirinkčiau gyventi šiltesnę vietą, bet aš esu savo miesto, savo šalies patriotas ir čia turiu daug draugų, pažįstamų, reikalų. Turiu judėti pirmyn, paaugti kažkur, leisti savo laiką dėl kažko naudingo.
- Planuojate studijuoti kažkur?
Kad kažkur patobulėtum studijos yra būtinos, bet pirmiausia reikia sutvarkyti savo kasdieninį gyvenimą, poto išsirinkti sritį kurioje planuoji dirbti ir tik poto jau eit pasimokyti. Koks tikslas kažką mokytis jeigu vėliau nebus tai naudinga?
- Kandidatavai į Olimpinį komitetą, bet paskutiniu metu nutarei pasitraukti. Išsigandai, kad darbas bus per daug nuobodus?
Galbūt atskleisiu paslaptį, bet būti korte taip pat nėra daug malonumo. Nutariau, kad bolotiruotis į viceprezidento postą man dar per anksti ir dabar esu tarp (ORC) valdybos Tarybos narių. Sportas - mano gyvenimas, jame praleidau 25 metus, todėl žinau viską ir su žmonėmis randu bendrą kalbą. Beto jaučiu pareigą grąžinti skolą sportui, ką jis man davė savo laiku. Žinau, ką turiu padaryti, kad žmonės labiau rūpintusi savo sveikata nei užsiiminėtų kitais dalykais.
- Ir ką reikia padaryti?
Neseniai dalyvavau šiuolaikinio sporto ir pramogų komplekso Nižnij Novgorode atidaryme. Valerijus Shantzhevas labai mėgsta sportą, todėl šiame regione kuriami dideli planai ir jau pastatyti 13 iš 42 planuojamų tokių kompleksų. Mūsų šalyje yra labai mažai tokių multifunkcinių centrų su krepšinio aikštelėmis, mini futbolo aikštėmis, ledo ritulio, tinklinio aikštelėmis bei baseinais - ten yra viskas ko galėtum trokšti. Tai paprasčiausias dalykas ką būtų galima padaryti norint pritraukti žmones iš gatvių.
Vyrams ši tema skirtinga - kiekvienas negali atidaryti kažko dėl savęs. Jeigu vyras kažką daro jam tai turi atnešti, naudos. Turiu minčių, bet dabar per anksti tai aptarinėti, todėl kad reikia įdėti daug pastangų norint visą tai įgyvendinti.
- O tu save labiau įsivaizduoji kaip vadovą ar kaip vykdytoją?
Iš karto būti vadovu yra sunku, nes trūksta patirties, pakankamai žinių, todėl iš pradžių padirbėsiu kaip vykdytojas, perprasiu visą vidinę informaciją ir tikiuosi sugebėsiu tapti vadybininku. Nemanau, kad tai taip sunku.
- Jūsų mama sakė, kad jūs pradėjote žaisti tenisą be jokių pastangų - paėmėte raketę ir viskas. Tai tiesa?
Aš norėjau tapti futbolininku, bet mano mama dirbo teniso trenere. Manes nebuvo su kuo palikti ,todėl pastoviai buvau teniso korte. Vaikystėje teniso nemėgau, bet žaidžiau atrodo neblogai ir 14 metų atsidūriau Ispanijoje. Rusijoje nebuvo įmanoma treniruotis, nes nebuvo jokių salių ir aš negalėjau sau nusipirkti nei rakečių, nei kamuoliukų. Man labai pasisekė, kad pavyko rasti remėją, kuris man davė pinigų ir pasakė ''Žaisk''. Būtų buvę kvaila tuo nepasinaudoti.
- Turbūt nebuvo lengva 14 metų atsidurti svetimoje šalyje?
Iš pradžių gyvenau šeimoje, bet kai uždirbau savo pirmus pinigus išsinuomavau butą. Nebuvo jokios mamos, tėvelio šalia manęs, bet aš žinojau, kad turiu laikytis disciplinos kadangi tai buvo mano vienintelė galimybė išgyventi. Pradžioje aš nekalbėjau, nei angliškai, nei ispaniškai, todėl vakarais eidavau į mokyklą ir mokiausi kalbos kartu su suaugusiais. Tada gyvenau iš 60 dolerių per mėnesį.
- Tau tai buvo įtempta situacija?
Normalu, tiesiog taupiau viskam ir buvo gerai, kad Valensijoje viskas buvo taip pigu. Mano draugai išleisdavo pinigus ''Coca-Colai'', traškučiams, šokoladui, o aš neturėjau tokių pagundų todėl nuo vaikystės įpratau sveikai maitintis ir nemėgstu tų dalykų. Bet aš turėjau galimybę keliauti ir mes kaip normalūs tokio amžiaus Europos paaugliai važiavom ir atostogovam į Italiją, į Prancūziją. Pasisekė ir su žmonėmis, kurie buvo šalia manęs kadangi vyravo šilta atmosfera.
Ispanijoje žmonės mėgaujasi gyvenimu ir jiems iki laimės jiems nereikia labai daug - tik gyvenamosios vietos, automobilio, darbo ir savaitgalio kurio metu gali pailsėti. Jie turi pusantro tūkstančio švenčių per metus ir jie miega vieną valandą per dieną - siesta! Susitikę jie kalbasi apie futbolą, santykius ir visa kita, o Maskvoje nuėjus į bet kurią kavinę išgirsi žmones šnekant vien apie verslą. Kas per gyvenimas?
Trijų dalykų: užmokėti už komunalinias paslaugas, užpildytas automobilio bakas ir paprastas maistas. Gyvenu vienas, neperku skudurų ir nesilankai prabangiuose restoranuose ir jau net neatsimenu tokių vietų. Maskvoje yra gerų, nebrangių restoranų kur žmonės mane pažįsta ir ten aš jaučiuosi atsipalaidavęs.
- Pro jūsų langus atsiveria nuostabus vaizdas, jaukus butas vadinasi patogumą tu taip pat vertini?
Kad gyventi patogiai reikia turėti tikslą ir žinoti ar esi pasiruošęs tam. Iš pradžių reikia sau prisipažinti ko tu nori kad vėliau nereikėtų teisintis ''Man tai trukdo'', ''Man tai nepasiekiama''. Jeigu yra tikslas tai skaityk, kad puse darbo jau padaryta. Viską ką aš suplanavau savo karjeros pradžioje realizavau, bet tai daug darbo ir didelis pasiaukojimas.
- Gali prisiminti pačius įsimintiniausius savo karjeros momentus? Galbūt tai 1998-ieji kai tave pavadino pačiu perspektyviusiu sportininku ar 2000-ieji kai laimėjai US Open ir tapai pirma pasaulio rakete?
Gyvenimas susideda iš etapų, teniso karjera lygiai taip pat. 1998-aisiais daugmaž pradėjau žaisti, o 2000-aisias žaidžiau šiek tiek geriau...laikas bėga ir kiekvienoje karjeros stadijoje įvyksta vertybių perkainavimas. Laimėjimas kiekviename etape svarbūs savaip ir jų palyginti neįmanoma. Aš ir laimėjau ne taip daug - tik 15 ir visi jie man brangūs.
- Bet buvo ir priešingų situacijų, kai 2002 metais Australian Open turnyro finale negalėjai nugalėti Thomo Johanssono ir pasakei, kad tai dėl depresijos - nervinio išsekimo.
Na įsivaizduokite, tu žaidi pastoviai ir kartą per savaitę tu vistiek kažkam pralaimėsi ir atsiranda įprotis, bet negalima likti abejingam po pralaimėjimo. Žinoma aš niekada to neparodžiau, neverkiau, neužsirakinau rūbinėje, bet pralaimėti reikia būti pasiruošusiam ir reaguoti konstruktyviai. Jeigu judėjimas į viršų daugiau neina reiškias tu jau pasiekei savo piką ir reikia ieškoti kur buvo suklysta.
- Korte tu labai emocianalus. Tau nuolat primena 2004 metų Roland Garros turnyrą kur po laimėto dar vieno taško prieš Felixą Mantillą tu nusimovei šortus. Ir žinoma visos tos sulaužytos raketės. Tokios aistros verda tik būnant korte ar esat impulsyvus žmogus ir gyvenime?
Gyvenime esu daug ramesnis, bet jeigu priveda galiu sprogti. Nemėgstu žmonių kvailumo ir bukumo, kai jiems tenka nuolat aiškinti ir kartotis. Išsilavinimas yra puiku, bet jeigu neturi aštrumo tu nieko vertas ir kad greit susivoktum tau reikia kiekvienam būti užsigrūdinusiam gatvėje. Gyvenimo patirtis ir žinių susimaišymas optimalus balansas verslininkui Maskvoje.
- Iš kur pas tave užsigrūdinimas gatvėje. Nuo gražios Valensijos?
Ką tu, mes visi užaugome gatvėje. Čia tik dabar vaikai sėdi namuose žaidžia videožaidimus ar četinasi, o 80-aisiais nebuvo jokių mobiliųjų telefonų, interneto ir tik neseniai buvo atsiradę spalvoti televizoriai. Aš visą vaikystėje praleidau kieme, todėl neprapuoliau ir bet kurioje situacijoje rasiu išeitį. Beto tenisas labai stiprina charakterį, nes į kortą tu išeini vienas ir tai ne ledo ritulys kur čiuožia daug ir gali už ko pasislėpti.
Labai mažai yra tokių profesionalų ir gaila, kad aš jį sutikau jau labai vėlai. Vaiką dar galima pakeisti, tačiau būnant 24 metų žaidimo stiliaus jau yra susiformavęs, turi įpročius - kaip tau patinka treniruotis, kaip žaisti ir kažką keisti jau yra sudėtinga. Mano charakteris ne labai saldus, todėl aš daug ką supratau, bet nieko negalėjau padaryti - užsispyrimas būdingai genetikai, todėl visus klausimus turint nukreipti tėvams.
- Dauguma tavo kolegų prisipažįsta, kad tau labai pavydi, nes net tada kai tu pralaimi tribūnos serga už tave.
Tiesiog aš žaidžiu ilgiau už juos ir pavyzdžiui Davydenko pradėjo 2001-ais. Aš profesionalų tenise buvau jau veteranas.
- Ar pavydas jums natūralu?
Visada atsiras tas, kuris kažką padarys geriau. Kvaila norėt turėti patį įmantriausią laikrodį pasaulyje kada tu gavai tik pirmus savo pinigus ir laikas ant visų laikrodžių lygiai tas pats. Aš nusiimu kepurę prieš Romaną Abramovičių, nes žmoogus nešioja paprastą patogų laikrodį, kuris rodo jo kraujospūdį ir pulsą.
- Po Davydenkos vestuvių sakėte, kad vesite praėjus keturiems metams baigus karjerą.
Ketveri metai tik prasidėjo ir terminas dar nesibaigė.
- Subrendai rimtiems santykiams?
Sudėtinga atsakyti neturint galvoje konkretaus žmogaus. Neieškosiu juk žmonos pagal skelbimą.
- Ko trūko tom merginom su kuriomis anksčiau susitikinėjai?
Su keliomis išsiskyriau todėl, kad mes buvom labai jauni, su kitomis kad buvom pernelyg skirtingi, bet beveik su kiekviena su kuria susitikinėjau išsiskyriau draugiškai.
Kiekvienas kuris mylėjo yra pavydėjęs, nes negalima būti abejingam artimam žmogui. Tai normalu, todėl deja bet taip.
- Tavo tėvams per 60 ir turbūt jie prašo tavęs anūkų?
Aišku jiems norisi, bet viskas turi įvykti savaime. Būna kartais ateini į restoraną ir matai porą, kuri ateina ir tik sėdi vienas priešais kitą. Akivaizdu, kad tarp jų daugiau nieko nėra, tai kam to reikia? Santuoka turi atnešti džiaugsmą ir aš noriu jaustis jaukiai su žmogumi bei noriu kad ji būtų nepriklausoma asmenybė su savo tikslais, užduotimis ir gyvenimo vizija. Svarbiausia, kad niekada nesinorėtų jos palikti. Tiesiog sėdėti ir stebėti nesistengiant bandyt užpildyti tylos pauzių, kad būtų galima pasijuokti, kas iš tikrųjų labai reta. Variantas kažką užsikelti sau ant nugaros ir jį nešti manęs nedomina.
- Panašu, kad turite aiškią viziją ko jūs norite?
Paprastai viskas atsitinka priešingai nei tu tikiesi ir ma tinka, bet koks scenarijus. Nuotykių saldumas yra nenuspėjamumas, o gyvenimas yra didelis daiktas ,tai naujos pažintys, susitikimai, jausmai, posūkiai. Aš nieko nebijau ir viskas man įdomu. Galima keliauti, susirasti draugų, eiti į svečius. Ko dar aš galėčiau norėti? Faktas, kad mes galime sėdėti, matyti, kalbėti, normaliai pereiti gatvę - tai jau yra laimė! Kiekvienas turi branginti tai ką turi.
- Taip kalba žmonės išgyvenę po katastrofos. Iš kur pas tave tokios mintys?
Daug žmonių nesupranta, kad jų gyvenime yra viskas (tpfu,tpfu,tpfu)..gerai. Gamta jiems davė viską ko reikia, o jie inksčia, kodėl jiems nedavė pinigų, darbo ir atostogų kororte. Ką jiems gali pasakyti? Gerai atleiskite man ir judėkim toliau! Aš turėjau skausmingų situacijų kaip ir visi kiti, bet nenuleidau rankų ir kovojau.
- Kaip tada kai išėjai į kalnus?
Prieš kelis metus aš pavargau ir pradėjau perdegti. Draugai ruošėsi ekspedicijai į Himalajus ir aš pasiparašiau drauge. 6-7 valandos skrydžio ir tu esi visiškai skirtingame pasaulyje. Mes pakilome į šeštą pagal aukštį kalną pasaulyje ir aš apsvarstęs situaciją kurią turėjau supratau, kad 70 procentų yra pelių bruzdesys, o kiti 30 procentų reikalauja priimti sprendimą. Žinoma žvelgiant į mano gyvenimą iš šono atrodo tiesiog pasaka - čempionatai, vakarėliai, spaudos konferencijos, bet apskritai tai ta pati švilpiko diena kaip ir pas kiekvieną paprastą žmogų tik trajektorijos skiriasi. Kitiems tai ''Namai-Eismo kamščiai-Darbas-Parduotuvė-Namai'', o man ''Oro uostas-Viešbutis-Kortas-Viešbutis-Oro uostas''. Nuo emocijų stokos jūs pradedate išprotėti ir retsykiais kiekvienam reikia nieko neveikti: tik sėdėti, gulėti, valgyti, atsipalaiduoti ir viskas stos į savo vietas savaime.
- Nesiruošiate išleisti autobiografinės knygos kaip tai padarė Andre Agassi ir Monica Seleš?
Kad rašyti knygą reikia būti kur kas didesne asmenybe. Pagalvok, gerai žaidžiau tenisą ir apie ką aš galiu parašyti? Aš neturėjau tokio gyvenimo, o beto memuarus reikia rašyti kai yra ''nuleista uždanga.''
.............................
1 komentaras:
patiko straipsnis ir sio tenisininko gyvenimo filosofija artima:)
Rašyti komentarą