Marija Šarapova šeštadienį 6:3,6:2 įveikė italę Sarą Errani ir pirmą kartą tapo Roland Garros čempionė. Rusė tapo vos dešimta tenisininke, kurioms per visą šios sporto šakos istoriją pavyko triumfuoti visuose keturiuose Didžiojo kirčio turnyruose. Pirmadienį į pirmą vietą WTA reitinge sugrįšianti M.Šarapova po finalo vykusioje spaudos konferencijoje papasakojo kas ją privertė žaisti toliau nors daug kas ją jau buvo nurašęs, apie progresą ant grunto, prancūzų kalbos pamokas, olimpiadą, apie artimiausius ateities planus ir dar apie daug ką.
----------------------------------------
- Jūs dominavote finale kaip ir viso turnyro metu apskritai. Kaip jūs jautėtės šiandien? Kokios emocijos užplūdo pelnius paskutinį tašką?- Tai nerealu. Tai pats unikaliausias momentas per visą mano karjerą. Aš nemaniau, kad taip dar gali būti. Galvojau, kad pergalė Vimbldone būnant septyniolikos taip ir liks pačia įspūdingiausia akimirka karjeroje, bet kai šiandien puoliau ant kelių supratau, kad tai kažkas tikrai labai ypatinga ir brangaus.
- Triumfavusi Roland Garros varžybose jūs laimėjote visus keturis Didžiojo kirčio turnyrus, ko tarkim nepavyko padaryti tokiems garsiems tenisininkams kaip Nastase, Samprasas, Rosewallas. Ką jūs prisimintumėte, jeigu mintimis sugrįžtumėte į visą nueitą kelią nuo karjeros pradžios iki šiandien, ko gero vienos iš pačių laimingiausių dienų gyvenime?
- Žinoma tai buvo labai ilgas kelias, nes žaisti tenisą aš pradėjau labai jauna. Ir jis dar nesibaigė - sėdėdama čia aš nekalbu kad baigiu karjerą, nes iki jos dar labai toli. Aš žinau, kad galiu dar labai daug pasiekti ir tikiu savo žaidimu. Manau tikėjimas savimi, kad visada galiu pagerinti savo žaidimą, kad yra kur tobulėti buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl aš laimėjau ketvirtą Didžiojo kirčio turnyrą, tapau Roland Garros čempione. Žaisdama ant bet kokio paviršiaus - grunto, žolės, kietos dangos aš visada bandau progresuoti. Pridėti šiek tiek čia, šiek tiek ten ko aš noriu. Nesvarbu kaip tai sunku, nesvarbu kiek žmonių netiki manimi , kad aš galiu įveikti vieną ar kitą kliūtį ir pasiekti užsibrėžtą tikslą. Man vienodai, nes aš negirdžiu ką jie sako. Aš visada klausau savęs, savo vidinio balso, kuris man sako, kad aš galėsiu pagerinti savo žaidimą ir sulauksiu sėkmės. Aš tai ir darau.
- Ką jūs šiandien sau įrodėte?
- Nežinau. Tikriausia būtų galima pasakyti taip, kad ir kiek smūgių aš gavau per savo karjerą aš visada juos iškęsdavau ir sugrįždavau. Aš niekada neieškojau sau pasiteisinimo, nei dėl savęs, nei dėl kitų žmonių. Aš visada pasitikėjau savo talentu ir mano komandos pagalba. Galų gale man tai ir padėjo. Aš tikiu tai ką darau. Aš myliu savo darbą ir visada sakiau, kad mėgstu žaisti tenisą. Mano karjeroje buvo daug sunkių periodų. Aš galėjau pasakyti, kad man to jau seniai nereikia. Aš turiu pinigų, šlovę, pergalių tame tarpe ir Didžiojo kirčio varžybose, bet kada jūsų meilė kažkam yra stipresnė už visus šiuos dalykus jūs ir toliau keliatės anksti ryte nors lauke dar labai šalta, nors žinai kad tai gali būti pati sunkiausia diena, nors niekas nepavyksta ir jauti kad praktiškai visas pasaulis tavimi netiki, o tu jautiesi tokia menka. Vis dėlto, jeigu nekreipsite į tai per daug dėmesio tai galima pasiekti tikrai labai daug.
- Jeigu sugrįžti į finalą. Errani šiandien atliko keletą labai gerų patrumpinimų, bet jūs beveik visada suspėdavote nubėgti prie krentančio kamuoliuko. Sakykite iš kur pas jus atsirado tokios geros atletinės savybės? Jūs tikrai puikiai judate ant grunto.
- Jeigu galima aš šiek tiek gurkštelėsiu vandens. (Šypsosi). Taip, aš jau sakiau, kad stipriai pagerinau savo fizinį pasirengimą. Nuo pat pirmo grunto turnyro šiame sezone aš judėjau kur kas geriau ir jaučiuosi komfortabiliau. Ko gero galima pasakyti, kad aš tai pajaučiau net ne šiemet, o dar praėjusiais metais. Aš pradėjau tikėti savo jėgomis žaisdama ilgus taškus. Be to dabar po mačų aš daug geriau atsigaunu fiziškai.
- Karjeros pradžioje žaisdama ant grunto jūs nesijautėte taip patogiai?- Taip.
- Buvo kažkoks esminis momentas kada patikėjote, kad galite gerai žaisti ant šio paviršiaus, ar vis tik gerinot visus žaidimo komponentus po truputį?
- Greičiausiai bus, kad aš po truputį vis progresavau. Nebuvo konkretaus momento kada supratau, o dabar aš galiu padaryti tai. Ankstesniais metais aš turėjau labai daug sunkių mačų Roland Garros varžybose. Tarkim prieš keletą metų aš sugebėjau dvikovoje su Henin iškovoti trečią setą, bei turėjau nemažai šansų nugalėti nors tuo metu mano varžovė neginčijamai buvo pati geriausia grunto žaidėja pasaulyje. Prisimenu, kad tame mače aš gerai gyniausi. Sugrąžinau labai daug kamuoliukų į kitą korto pusę ir priverčiau Justine atlikti vis naują ir naują smūgį. Aš jaučiau, kad pagavau žaidimą ir nebuvo jausmo, kad Henin mane kažkuo labai pranoksta nors skirtingai nuo manęs ji visada puikiai žaidė ant grunto. Greičiausiai tuomet aš supratau, kad ateis tokia diena, kai aš turėsiu galimybę čia nugalėti.
- Jūs gerai kalbate prancūziškai...
- Oi, geriau nereikia. Dalinkite komplimentus ten kur reikia, o čia tikrai ne tas atvejis. (Juokas salėje).
- Ketinate mokytis prancūzų kalbos, kad kitąmet sugrįžus galėtumėte kalbėti daug sklandžiau? Galbūt ši kalba jums dabar labiau patiks?
- Jeigu atvirai, pirmas dalykas, kurį padariau, kuomet sužinojau, kad dėl traumuoto peties negalėsiu žaisti mažiausiai tris mėnesius tai susiradau prancūzų mokyklą netoli savo namų ir kiekvieną dieną ėmiau privačiais pamokas visus šiuos tris mėnesius. Netgi nežinau kas mane paskatino to griebtis. Tiesa po to dėl peties gydymo teko keliauti pas specialistą į Finiksą. Procedūros vykdavo visomis darbo dienomis, todėl prancūzų kalbos pamokas teko nutraukti. Iš tikro visi galvojo, kad aš išsikrausčiau iš proto, todėl kad yra tiek daug kitų dalykų kuriuos tuo metu aš galėjau padaryti, bet aš iš karto pagalvojau, kad privalau išmokti dar kokios nors kalbos ir išsirinkau prancūzų. Tiesa toli aš nepažengiau, bet vis gi ...
- Žinoma visi žinojo, kad jūs laimėjote turnyrą, bet vis gi kaip sureagavote kada apdovanojimų ceremonijos metu jus paskelbė finalininke?
- Buvo linksma. Man patiko Saros reakcija kada ji iškėlė rankas. (Juokiasi). Smagu matyti, kada finale pralaimėjusi žaidėja yra geros nuotaikos. Tai buvo galima pajausti ir iš jos kalbos. Malonu girdėti nuoširdžius, tikrus žodžius.
- Sakykite, ar ketinate rytoj žiūrėti mačą. Galbūt drauge su Sasha ir už ką ketinate sirgti?- Apie kokį mačą jūs šnekate (Juokas salėje)? Apie jo mačą...
- Apie vyrų finalą..
- Oi, kad nežinau - tiesiog Sasha rytoj taip pat žaidžia. Galbūt rytoj jau būsiu lėktuve, kol kas tiksliai nežinau. Be to girdėjau, kad orų prognozė ne kokia. Kaip ten bebūtų į mano planus vyrų finalo stebėjimas neįeina.
- O už kurį sirgsite?
- Nežinau. Jeigu atvirai, tai dabar tai paskutinis dalykas apie ką aš galvoju.
- Už Nadalį ar Novaką?
- Aš tikrai nežinau. Aš būsiu laiminga, jeigu Novakas nugalės, todėl kad Paryžiuje jis dar nenugalėjo, bet aš mačiau kaip šitame turnyre žaidžia Nadalis ir galiu pasakyti, kad jis žaidžia nuostabiai. Manau mačas turi būti įdomus.
- Kokie jūs artimiausi planai? Tikriausiai jūs labai laiminga, kad prasidedant žolės sezonui esate tokios puikios formos?
- Po finalo aš ginčijausi su savo treneriu kiek tiksliai poilsio dienų galiu pasiimti. Aš norėjau keturių, o jis sakė kad užteks trijų (Juokas salėje), kas visiškai nenustebino. Po viso to aš paskambinau mamai. Mes truputį pakalbėjome ir ji man pasakė: "Dabar tu gali keturias dienas pailsėti." Aš atsakiau: "Ne, mamyte, greičiausiai tik tris". Ji pasakė: "Bet kokiu atveju pasimėgauk šiomis trimis ar keturiomis dienomis poilsio ir grįžk prie darbo." Tokia mano šeimos filosofija. Tuomet paskambinau tėčiui, o jis pasirodo tuo metu važiavo dviračiu. "O, puikus darbas. Pakalbėsime vėliau" - atsakė jis man. (salė lūžta nuo juoko). Nuostabus šeimos palaikymas. (Juokiasi). Ne, aišku jis buvo labai laimingas, bet pasakė: "Aš važiuoju dviračiu, todėl perskambinsiu tau vėliau. (Juokas salėje). Oi, mano šeima... Taip kad artimiausias tris ar keturias dienas aš mėgausiuosi poilsiu, o po to grįšiu ant žolės kortų, kuriuos labai mėgtu. Negaliu sulaukti tos akimirkos, kada ant jų užlipsiu ir pradėsiu ruoštis Vimbldonui.
- Jūs visada labai rimta ir susikaupus mačų metu. Būna, taip kad po kažkokių gražių epizodų jūs esate labai patenkinta savimi, patenkinta atliktu smūgiu - pavyzdžiui vineriu po topspino ar pjautu smūgiu dešine ranka?
- Na jeigu jau aš atlikau pjautą smūgį iš dešinės vadinasi tikrai einasi kažkas ne taip. (Juokiasi). Sukti kamuoliuką smūgiuojant dešine ranka man tikrai neverta.
- Bet vieną kartą jūs tokiu smūgiu atlikote vinerį...
- Tai buvo didelė klaida. Ne, aišku kažkokie taškai šiame turnyre mane džiugino, bet pavyzdžiui aš nelabai gerai sužaidžiau aštuntfinalyje. Buvo toks jausmas, kad pirmus tris mačus aš sužaidžiau labai aukštame lygyje, o po to šis lygis šiek tiek sumažėjo. Bet aš sugebėjau pagerinti savo žaidimą. Pasibaigus tam mačui aš pasakiau sau - aš ketvirtfinalyje, aš turiu šansų ir turiu judėti į priekį. Aš supratau, kad negaliu sau leisti taip žaisti, jeigu noriu laimėti turnyrą ir labai džiaugiuosi, kad tai padariau.
- Nuo to laiko kai pradėjote dirbti su Tomu Hogstedu panašu, kad jūsų žaidimas labai pagerėjo ir sulaukėte didelės sėkmės. Kiek jis jums ženklus?- Be jokių abejonių Tomas tapo puikiu mano komandos papildymu. Aš labai jį gerbiu, jo darbą ir energiją, kurią atiduoda. Jis energingai elgiasi sėdėdamas tribūnoje, sako teisingus dalykus, bei tikrai puikiai supranta sportą. Manau jis užsidaro kambaryje ir žiūri tenisą 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Už tai aš jį labai gerbiu. Jis myli žaidimą, ir su visišku atsidavimu ėmėsi dirbti su manimi jau nuo pirmos dienos, ką aš labai vertinu.
- Prieš apdovanojimų ceremoniją jūs žiūrėjote į kažkokį popieriaus lapą. Ten buvo koks nors pranešimas?
- Ne, ne. Aš tiesiog bandžiau įsiminti keletą žodžių prancūziškai.(Šypsosi).
- Jūs tikrai visiškai nesiruošėte kalbai?
- Ne, aš nieko iš anksto negalvojau. Patikėkite manimi aš ne iš tų, kurie rašosi kalbas dar nieko nelaimėję.
- Jūs laimėjote visus keturis Didžiojo kirčio turnyrus bei tapote pirma pasaulio rakete. Apie ką jūs dabar svajojate?
- Svajonės pas mane tos pačios. Aš visada noriu būti stipriausia korte ir geru žmogumi gyvenime. Šiandien aš laimėjau savo ketvirtą Didžiojo kirčio turnyrą - Roland Garros, bet netgi jeigu anksčiau nebūčiau laimėjus kitų trijų aš vis tiek būčiau labai džiaugusis.
- O kokių nors konkrečių sportinių tikslų turite?
- Sekantis turnyras - Vimbldonas. O po to Olimpiada, kurioje aš svajojau sužaisti nuo vaikystės.
- Manote jums įmanoma laimėti visus keturis Didžiojo kirčio turnyrus per vienus kalendorinius metus?
- Tai labai sunku, bet viskas įmanoma.Reikia, kad viskas būtų idealu ir sveikata, ir aukštas teniso lygis. Didelius šansus tai padaryti turi Novakas. Jeigu jam viskas pavyks, tai bus labai rimtas pasiekimas. Aš manau, kad žmonės tiesiog nesupranta kaip sunku tai padaryti.
- Marija, dėkoju jums už galimybę išgirsti Rusijos himną Roland Garros varžybose. Ar jam skambant netarėte sau mintyse kažkokių tai žodžių iš himno. Nesvarbu seno ar naujo?
- Kažkodėl tuo momentu aš pirmiausia pagalvojau apie olimpiadą. Tai pirmas kartas kada po mano pergalės Didžiojo kirčio varžybose skamba himnas. Buvo šaunu, nes prieš tai apdovanojimų ceremonijos metu aš nemačiau kad kas taip darytų.
- Kaip ir su kuo ketinate atšvęsti pergalę?- Vakare eisiu vakarieniauti su savo komanda. Dar ir draugų atskrido, o kaip švęsime dar nežinau. Aš neturėjau laiko su visais pakalbėti.
- Kaip jūs žadate ruoštis Olimpiadai po Vimbldono? Liksite Anglijoje ar vyksite dar kur nors?
- Po Vimbldono skrisiu atgal į JAV maždaug dešimčiai dienų, kadangi jau aštuonias savaites kaip nesu buvus namie. Po to grįšiu vėl į Londoną.
- O jūs jau apsisprendėte kur gyvensite Olimpiados metu?
- Taip. Gyvensiu name netoli Vimbldono, todėl kad nuo olimpinio kaimelio iki vietos kur vyks teniso varžybos yra labai toli.
- Iš karto pasibaigus mačui jūs pasiėmėte savo telefoną. Kas pirmas jus pasveikino?
- Ne, aš tiesiog parašiau mamai, kad laimėjau.
- O ji nežiūrėjo susitikimo?
- Ne.
- Dabar jūsų laukia fotosesija Eifelio bokšto fone. Nepaisant to, kad sportininkai prietaringi žmonės ar jūs iš anksto pasiruošėte sau kokią nors suknelę šiam atvejui? Galvojote kaip atrodysite?
- Netgi tada kai aš apie tai imdavau mąstyti iš karto stengdavausi vyti šias mintis į šalį, o po dvikovos apie tai dar nesvarsčiau. Aš iš karto paskambinau tėvams, Sašai ir viskas. Kol kas dar neaišku, bet manau aš rasiu savo lagamine kuo apsivilkti.
- Kokių nors problemų dvikovos metu jums kilo? Po užtikrinto starto ir dviejų breikų Errani vėliau ėmė palaipsniui atsigauti. Jums buvo netikėta, kad ji ims priešintis?
- Pažiūrėjus į rezultatą atrodo, kad buvo labai lengva, bet iš tikrųjų man tai buvo sunkus mačas. Aš pradėjau labai gerai, bet po to Errani pagerino savo žaidimą, ėmė mažiau klysti nei per pirmus keturis geimus, sugrąžindavo daugiau kamuoliukų, bandė žaisti suktais ir trumpais smūgiais. Nebuvo lengva su tokias smūgiais susidoroti, bet aš ir tolias stengiausi žaisti agresyviai. Paskutinis geimas buvo labai sunkus, todėl kad Sara taip turėjo šansų jį laimėti.
- Jūs šių metų "Roland Garros" turnyro metu kalbėjotės su Novaku Džokovičiumi?
- Mes retsykiais susitinkame. Sykį aš treniravausi po jo. Susitikę mes pasisveikiname, pasiteiraujame vienas kito kas pas ką naujo, kaip sekasi. Nieko ypatingo. Apie tenisą mes apskritai nekalbame.
- TP -
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą