T.Nadalis: "Jeigu nustoji tobulėti su tavimi viskas baigta"

Koks būtų Rafaelis Nadalis dabar jeigu ne jo dėdė Tonis. Viena aišku, kad prie geriausio pasaulio tenisininko įspūdingų laimėjimų ranka prikišo ir šis žmogus.Tai treneris, kuris per 20 metų dėdamas akmenuką prie akmenuko R.Nadalį pavertė pačiu geriausiu pasaulio sportininku, o dabar ir pats gali pasimaudyti šlovės spinduliuose.

...........................................................................

- Visi jus žino kaip R.Nadalio dėdę ir trenerį, bet daug mažiau mes žinome apie jūsų asmeninį gyvenimą. Šiais metais atšventėte savo 50 metų jubiliejų, taigi ar negalėtumėte apibendrinti praėjusią pusę amžiaus?
- Ką aš galiu pasakyti. (Šypsosi). Kaip ir visi šeimoje aš gimiau Maljorkoje ir vis dar ten gyvenu - Porto Kriste. Turiu tris vaikus. Mergaitę ir du berniukus, kuriems 9,7 ir 6 metai. Aš buvau antras vaikas šeimoje po Sebastiano, Rafaelio tėvo. Be to turiu dar du brolius (vienas Migelis Angelis yra buvęs FC Barcelona klubo žaidėjas)ir seserį, kuri už mane yra gerokai jaunesnė. Kaip jūs puikiai žinote mes visi esame labai sportiški, tačiau aš buvau pirmas, kuris pradėjo žaisti tenisą. Aš išbandžiau daug sporto šakų tarp kurių aišku ir futbolą, plaukimą, stalo tenisą. Beje pastarasis sekėsi labai gerai ir aš netgi buvau tapęs jaunių čempionu Balearų salose. Tenisą aš pradėjau žaisti nuo 14 metų.

- Kas jus paskatino susidomėti šiuo sportu?
- 1972 metais man pavyko nuvykti į "Masters" serijos turnyrą Barselonoje. Tais metais aš mačiau kaip nugalėjo Ilie Nastase, kuris man tapo stabu. Nuo to laiko aš pradėjau žaisti tenisą Manakoro klube - dabartiniame Rafos klube, kurio nariu aš buvau nuo 1974 metų.

- Tiesa sakant jūs labai greitai pasiekėte aukštą lygį...
- Tik jau nereikia perdėti. Galima sakyti, kad aš buvau neblogas tenisininkas regioniniu ar nacionaliniu lygiu. Aš patekau į Ispanijos A antros kategorijos žaidėjų grupę (buvo tarp 30 geriausių šalies tenisininkų). Vėliau aš ėmiau žaisti nedaug turnyrų, nes mokiausi Barselonoje. Aš studijavau teisę, kadangi to norėjo mano tėvas, bei istoriją, nes man ji labiausiai patiko. Vis tik aš nemačiau tolimesnės perspektyvos šiose studijose. Aš neįsivaizdavau savęs dirbant šį darbą ir labai greitai įsitikinau, jog neturiu tam reikiamo potencialo.

- Kokiu žaidėju jūs buvote?
- Pas mane buvo toks pats žaidimo stilius kaip ir pas Jose Higuerasą.(Šypsosi). Aš dariau labai mažai klaidų ir buvau puikiai pasiruošęs fiziškai. Problema buvo tokia, kad aš neturėjau stipraus smūgio ir stokojau agresyvumo. Mano bekhendas buvo geras, bet forhendas per silpnas.

- O kaip užsidirbote pragyvenimui iki tol kol pradėjote treniruoti Rafą?
- Mane labai domino sportas, todėl vis tiek įgijau trenerio diplomą ir pradėjau dirbti Manakoro klube. Mano brolis Migelis prieš tapdamas profesionaliu futbolininku taip pat buvo šios klubo narys ir jam gerai sekėsi, kadangi buvo tapęs Balearų salų jaunių čempionu. Klube buvo labai daug gerų jaunų žaidėjų. Mūsų teniso mokykloje sudarytos puikios sąlygos mokslams ir tai yra viena iš geriausių mokyklų visame regione.

- O po to pasirodė Rafa....
- Rafa labai išsiskyrė iš kitų vaikų. Pirmą kartą jį mokyti pradėjau 1990 metais kada jam buvo ketveri ir atrodo vos po keletos metų 1996 ar 1997 pradėjau dirbti vien tik su juo vienu, bet ne todėl, kad mes nusprendėme kad jis taps profesionalu. Tam dar buvo labai anksti ir toks sprendimas buvo priimtas, tik todėl kad taip buvo lengviau. Rafa pradėjo žaisti daug turnyrų ir jam reikėjo žmogaus, kuris jį lydėtų. Rafos tėtis norėjo, kad juo būčiau aš ir palaikė finansiškai.

- Taip jūs pradėjote rūpintis mažuoju Rafa ir galbūt tada priėmėte labai reikšmingą sprendimą jo gyvenime - leidote jam žaisti kaire ranka nors iš prigimties jis dešiniarankis.
- Ne! Tai tik legenda...o iš tikro tai netiesa. Iš pradžių jis žaidė abiem rankomis bet mušdavo tik iš vienos rankos. Man susidarė įspūdis, kad jis iš kairės tai daro geriau nei iš dešinės, todėl ir nusprendžiau kad jis yra kairiarankis. Viskas labai paprasta ir nors jis valgė su dešine ranka futbolą taip pat žaidė kaire koja. Bet tikrai nebuvo taip, kad aš pasakiau "Privalai žaisti kaire ranka, nes tokiu būdu būsi stipresnis". Tiesiog, kadangi aš nesu toks kvailas tai jam pasiūliau žaisti su ta ranka kuri yra stipresnė. Štai ir viskas. Be to nemanau, kad tai yra kažkoks didelis pranašumas smūgiuoti kamuoliuką kaire ranka. Pažvelkit į geriausius žaidėjus ir pamatysit kad kairiarankių tarp jų nėra tiek daug. Bet tai nėra vienintelis dalykas ką aš patariau Rafai būnant 10 metų. Jis privalėjo liautis smūgiuoti iš forhendo dviem rankomis, todėl kad nei vienas top žaidėjas neturėjo dviejų rankų forhendo ir aš negalėjau įsivaizduoti, kad mano sūnėnas bus toks pirmas. Ar būtų Rafa stiprus jeigu būtų žaidęs dešine ranka? Mes šito nežinome ir niekada nesužinosime.

- Taigi, kai jūs pradėjote treniruoti tik tai Rafą vienas pirmųjų darbų buvo kaip išspręsti šias technikos problemas?
- Ne. Visiškai ne. Jeigu norite, kad jūsų darbas su kuo nors būtų normalus ir eitų teisingu keliu tai pagrindinis tikslas yra įskiepyti atsakomybės jausmą. Netgi būdamas mažas Rafa turėjo būti atsakingas už visus savo sprendimus susijusius su tenisu. Po to jau mano kaip trenerio filosofija neapsiriboja vien tik pasakymu žaidėjui: "Tu turi mušti šį kamuoliuką taip ir taip, nes šis smūgis būtent taip atliekamas." Tai klaida. Labai nesunkiai matosi, kad labai daug žaidėjų pasižymi skirtingais techniniais elementais. Aš žaidėjui greičiau pasakyčiau: "Nėra reikšmės kaip tu atmuši tą kamuoliuką, bet tu turi jį sugrąžinti atgal su tokiu pačiu greičiu į tokią ir tokią vietą, kad gautum gerą rezultatą." Aš turiu galvoje, kad yra svarbesnių dalykų nei technika. Pirmiausia reikia žinoti ir suprasti šį žaidimą. Iš tikrųjų pagrindinis darbas vyksta jūsų galvoje priiminėjant teisingus sprendimus. Dirbdamas su Rafa aš visada jam kėliau trumpalaikius tikslus - kiekvieną dieną jis turėjo žaisti geriau nei dieną prieš tai. Tai daug svarbiau nei technika. Žinoma aš labai daug dirbau ir vien tik ties jo technika, nes kitu atveju tada koks iš manęs treneris.

- Jūs su Rafa ir dabar vis dar naudojate lygiai tokius pačius treniruočių metodus?
- Taip, bet galiausiai vis tiek reikia, kad jūsų norimo žaidimo filosofiją įsisavintų ir pats žaidėjas su kuriuo jūs dirbate. Jeigu būčiau Federerio treneris tai tikriausiai daugiausiai atlikinėčiau techninį darbą, nes jo žaidimas labai stipriai priklausomas nuo technikos ir ją labai svarbu išlaikyti. Federeris ne toks žaidėjas, kuris galėtų bėgti visą dieną.

- Norėtumėte būti Federerio treneriu?
- Ne, tai nėra tai ką aš norėjau pasakyti.(Šypsosi). Žinote, kada Rafa nuspręs kažkada palikti sportą aš nemanau, kad galėsiu treniruoti kažkokį kitą žaidėją. Tai būtų labai sunku ir manau, kad aš vėl grįžčiau treniruoti vaikų.

- Rafos žaidimas labiau charakteringas nei kitų žaidėjų, mažiau akademinio žaidimo. Tai yra dėl to, kas jūs jam suteikėte laisvę techniniu atžvilgiu?
- Sunku pasakyti, bet Rafa turi labai gerą technikos elementų bazę. Laikui bėgant jis sukūrė savo žaidimo stilių, kuris labai skiriasi nuo kitų žaidėjų. Kadangi mes labai daug žaidžiame ant grunto aš susikoncentravau ties jo forhendu, topspinu ir stabilumu. Man tai buvo trys svarbiausi dalykai.

- Kitas dalykas, kuris be abejonės yra ne mažiau svarbus ne tik kaip jo treneriui, bet ir kaip jo dėdei, tai jo išsiauklėjimas. Šiandien žmonės ploja jam dėl jo nepriekaištingos manieros.
- Taip tai tiesa. Tai yra svarbu dėl dviejų priežasčių. Pirma yra daug lengviau dirbti su tokiu žmogumi, kuris gerai elgiasi ir antra kaip jūs pats sakėte tai dėl to, kad Rafa yra mano sūnėnas. Aš nenorėčiau, kad žmonės apie jį susidarytų blogą įspūdį, bet kol kas man su tuo dar neteko susidurti. Rafa visada buvo klusnus berniukas. Nepamenu, kad jis kada nors blogai elgtųsi korte ir per visą savo gyvenimą nėra sulaužęs nei vienos raketės. Apskritai aš manau, kad žmonės be reikalo per daug dažnai ignoruoja gerą išsiauklėjimą. Prisimenu, ką vieno pokalbio metu man pasakė Ivano Ljubičičiaus treneris Ricardo Piatti: "Šiandien problema yra tokia, kad kai paklausi vaiko tėvo ar norėtų jis savo sūnų matyti kaip "Roland Garros" čempioną ar kaip gerai išauklėtą berniuką, tai jis išsirinks pirmą variantą." Beje laimėti "Roland Garros" irgi yra daug lengviau jeigu esi gerai išsiauklėjęs, todėl kad tai padeda laikytis disciplinos. Tu įsiklausai ką tau sako kiti ir lengviau pripažįsti savo paties klaidas.

- Ar tiesa, kad kai Rafa buvo vaikas jūs privertėte jį patikėti, kad turite stebuklingų galių?
- Taip.(Juokiasi). Rafa buvo jauniausias šeimoje ir bendrauti su juo visiems visada buvo labai smagu. Juokaudamas aš jį priverčiau patikėti labai daug dalykų: kad aš buvau AC Milan klubo žvaigždė, kad penkiskart laimėjau "Tour de France" su mopedu.(Juokiasi)..... kalbėjau aš jam ir apie savo stebuklingas galias. Kartą, tuo metu jam buvo 7 ar 8 metai, mums trūko vieno žaidėjo 12-mečių grupei dalyvauti komandų varžybose. Aš pasiėmiau jį drauge su mumis ir kad taip nesijaudintų pasakiau, kad jeigu bus labai sunku padarysiu taip kad pradėtų lyti. Tada buvo žiema ir kai susitikimo pradžioje užvirus įtemptai kovai pradėjo lyti Rafa atsisuko į mane ir pasakė: "Viskas gerai. Gali sustabdyti aš ir taip laimėsiu. Dar vienas. Sykį mes žiūrėjome per televiziją Ivano Lendlo susitikimą. Dvikovą kartojo ir tai buvo susitikimas, kuriame Lendlas nebaigė mačo, bet Rafa to nežinojo. Taigi kai jau Lendlas ruošėsi pasitraukti aš jam pasakiau: "Dabar padarysiu taip, kad Lendlas pralaimėtų." Jis negalėjo patikėti savo akimis ir tokių pavyzdžių buvo labai daug.

- Kai prisimenate tas akimirkas ir žvelgiate į jį dabar, į jo neįtikėtinus pasiekimus, tai ar neužklumpa toks jausmas, kad dabar jūs jau negalite patikėti savo akimis?
- Taip, mane stebina kaip klostosi jo karjera, kadangi apsidairius aplink taip pat yra labai daug gerų žaidėjų: pavyzdžiui Murray, Djokovičius, Gasquet... Tai yra žaidėjai, kurie galbūt su didesniu lengvumu muša kamuoliuką, bet Rafos karjera daug geresnė nei jų visų kartu. Jūs klausiate manęs ar aš nustebęs. Taip aš nustebęs ir pasakysiu netgi daugiau: aš nesuprantu kodėl taip yra.

- Bet ar nemanote, kad Rafa turi kažką daugiau ko neturi kiti?
- Taip. Tikriausiai taip ir yra. Jis žaidžia neįtikėtino intensyvumo tenisą ir turi gerą mentalitetą. Manau, kad jis savo mintis kontroliuoja žymiai geriau nei kiti.

- Jo karjeros pradžioje daugelis žmonių sakė, kad jo žaidimas per intensyvus ir jis taip ilgai netrauks..
- (Pertraukia) Žmonės daug kalba apie visokius dalykus nors patys nesupranta ką šneka.

- Tai jūs nesate tokios pačios nuomonės?
- Ne. Iš pradžių reikia suprasti vieną dalyką. Kai jis atėjo į turą buvo labai jaunas ir nepasiruošęs visa tam. Jis pirmą kartą į geriausių pasaulio žaidėjų 200-tuką pateko 2002 metų pabaigoje ir mes nesitikėjome, kad tai nutiks taip greitai. Tuomet atsirado poreikis gerinti savo žaidimo lygį, kad neatsilikti nuo varžovų. Visus tuos metus Rafa žaidė su suaugusiais kai pats tebuvo berniukas ir esant tokioms aplinkybėms vienintelis dalykas ką jis galėjo daryti korte tai lakstyti po visą aikštelę. Taip karjeros pradžioje jis be to daugiau nieko ir nedarė, tačiau žmonės ir toliau linkę taip manyti ir nepastebi, kad jo žaidimas palaipsniui vystėsi. Dabar jeigu jūs žiūrėsite į jį atidžiau tai pamatysite, kad korte jis bėga ne daugiau kaip kiti žaidėjai. Tiesa, kad jo forhendas nėra toks stiprus kaip Soderlingo, bet jis išmoko žaisti didesniu topspinu. Pasižiūrėkit paskutinį "Roland Garros" finalą ir pamatysite, kad Rafa bėgo daug mažiau nei Soderlingas. Lygiai tas pats buvo ir Vimbldono pusfinalyje dvikovoje su Murėjumi. Ar tai neturėtų reikšti, kad jis žaidžia gerą tenisą? Jeigu Rafa būtų profesionalo karjerą pradėjęs vėliau jau visiškai susiformavęs, tai žmonės žinoma apie jį taip nešnekėtų.

- O ateitis? Ar ir toliau dirbsite, kad jo žaidimas dar vystytųsi?
- (Pagalvojęs) Svarbiausia daryti kažką geriau nei tai darėte vakar, todėl kad jeigu nustoji tobulėti su tavimi viskas baigta. Taigi aš tai greičiau pavadinčiau ne žaidimo vystymusi, o tobulinimu.

- Ar ne apmaudu, kad žmonės daugiau šneka apie jo fizines galimybes ir tvirtą psichologiją, bet ne apie techniką ir talentą?
- Šiomis dienomis žmonės nori kalbėti apie viską net nebandydami pažvelgti šiek tiek giliau. Reikia žiūrėti į dalykus atidžiau ir objektyviau. Kai kurie žmonės mano, kad Rafa neturi labai geros technikos , bet kas ta - technika? Tai yra tai kai tu smūgiuoji labai stipriai, judi labai gražiai, bet tuo pačiu vienas iš dviejų smūgiuotų kamuoliukų nepataiko į kortą? Arba kada tu turi gerą forhendą, gerą padavimą, bet nėra bekhendo? Ne. Man technika - tai būdas nukreipti kamuoliuką, kad jis nusileistų į tą tašką kur tu nori, ir visai nesvarbu kokiu smūgiu. Būtent tai ir sugeba daryti Rafa, todėl galbūt pas jį ir nėra tokios technikos kaip pas Federerį, bet technika pas jį puiki. Geras forhendas, geras bekhendas, kurį jis gali atlikti "pjautu" smūgiu, taisyklingas žaidimas iš oro. Jis turi įgūdžius, kurie jam leidžia daryti labai daug dalykų.

- Apskritai nemanote, kad dažnai lieka neįvertintas Rafos talentas?
- Nežinau. Bet kokiu atveju žmonės gali galvoti tai kas jiems patinka ir man tai jokia problema. Iš tikro aš manau, kad jie pervertinau jo fizines galimybes, nes jeigu palygintume jį su prancūzais Tsonga ir Monfilsu, tai jų fiziniai duomenys kur kas įspūdingesni. Šnekama, kad Rafa visada atsiduria reikiamoje vietoje, kad atliktų smūgį, bet aš manau, kad tai susijęs su tuo, kad jis puikiai nuspėja kokių veiksmų imsis jo varžovas bei labai gerai skaito žaidimą.

- Sakote, kad visai nesvarbu ką kiti kalba apie Rafą net nepaisant to, kad praėjusiais metais jus įskaudino kada Rafą nušvilpė "Roland Garros" varžybose...(2008 metais R.Nadalis patyrė vienintelį savo pralaimėjimą "RG" varžybose, o sirgaliai labai palaikė jį įveikusį R.Soderlingą).
- Aš nesakiau, kad man tai visai nesvarbu, o sakiau, kad žmonės turi teisę galvoti, ką jie nori. Manau, kad tą dieną "Roland Garros" publika elgėsi labai negražiai. Sporte džiaugtis kažkieno pergale yra puiku, bet kažkam linkėti pralaimėti - nenormalu. Aš dažnai kartoju savo sūnėnui, kuris kaip žinia yra aistringas Madrido "Real" sirgalius ir suprasdamas kad jis nori kad laimėtų "Real", bet tuo pačiu aš jam visada sakau, kad jis negali norėti "Barcelona" pralaimėjimo. Žinau, kad daug sirgalių taip elgiasi, bet manau kad tai yra kvaila. Bet kokiu atveju mūsų šeimoje mus auklėjo kitaip ir tai yra ne tai ko mus mokino, todėl aš ir buvau šokiruotas kaip elgėsi Paryžiaus publika ir ypatingai dėl trijų priežasčių. Pirmiausia Rafa visada buvo teisingas žaidėjas, antra jis gynė čempiono titulą ir trečia, kad jis daug darė dėl šios publikos - dalindamas autografus ir taip toliau. Taigi jeigu norite palaikyti Soderlingą, tai pašau jokių problemų, bet Rafos nenušvilpinėkite.

- Jūs jau atleidote Paryžiaus publikai?
- Aš neturiu už ką jai atleisti. Tiesiog tokia yra mano nuomonė dėl to kas įvyko. Štai ir viskas. Šiemet viskas buvo geriau, daug geriau.

- Jūsų nuomone kaip toli dar eis Rafa?
- Neįsivaizduoju. Jeigu taip nutiks, kad jis daugiau niekada nelaimės jokio turnyro tai mes iš to nepulsime daryti jokios tragedijos. Mūsų vienintelis tikslas yra žaisti gerai ir toliau tobulėti. Geriausias būdas būti ramiam tai kai žinai, kad padarei viską, ką galėjai. Rafa turi galimybę užsiimti tokiu dalyku, kurį labiausiai mėgsta. Jis gali tam atiduoti visą save ir tai padaryti yra žymiai lengviau, jeigu tas dalykas tau labai patinka. Mes nesistengiame laimėti visus "Didžiojo kirčio" serijos turnyrus, nes ne viskas nuo mūsų priklauso, o yra ir kitų žaidėjų. Bet darbas, kurį mes įdedame į tai yra vienintelis dalykas, kuris visiškai priklauso nuo mūsų.

- Kaip galvojate galės Rafa žaisti, pavyzdžiui iki 35 metų?
- Ne. Daugelis žmonių prognozavo, kad jo karjera bus trumpa, tačiau ji jau tęsiasi aštuonerius metus, bet atsiminkime, kad jis pradėjo žaisti būdamas labai jaunas ir manau, kad apie 27-28 metus pradės atsiliepti nuovargis.

.....................................................